Pietų Amerikoje daug kartų teko kirsti įvairių šalių pasienius, bet tai ką pamatėme ir išgyvenome pereidami iš Panamos į Kosta Riką priminė kiek švelnesnį 90-tųjų Lietuvos – Lenkijos pasienio variantą.





Pietų Amerikoje daug kartų teko kirsti įvairių šalių pasienius, bet tai ką pamatėme ir išgyvenome pereidami iš Panamos į Kosta Riką priminė kiek švelnesnį 90-tųjų Lietuvos – Lenkijos pasienio variantą.

Nedidelis, niekuo neišsiskiriantis miestelis įspraustas tarp Almirantės ir pasienio su Kosta Rika. Seniau Čanginola buvo galima pasiekti vandens taksi tiesiai iš Bokų, tačiau po prieš kelis metus praūžusių stiprių liūčių, upė tapo nepraplaukiama, ir šį maršrutą teko nutraukti.

Po dar vienos dienos praleistos Bokų paplūdimiuose sekančios dienos anksti ryte susikrovę visą mantą patraukėme į Kosta Rikos sostinę San Chose (orig. San Jose).

Raudonos Varlės paplūdimys (orig. Red Frog Beach) yra Bastimentos salos šiaurinėje dalyje. Visiems atplaukusiems į salą reikia susimokėti 6 dolerių mokestį. Iš prieplaukos iki Raudonos Varlės paplūdimio nemokamai veža senas pikapas, kurio bagažinėje įtaisyti mediniai suolai. Tačiau einat pėstute neužtruksite ilgiau nei dešimt minučių. Pralūkuriavę nemokamo transporto penkiolika minučių mes taip ir padarėme – neskubėdami nuėjome pėstute.

Plaukiant iš Cayo Crawl į Bastimentos salą aplankėme Isla Perezosa. Verčiant pažodžiui tai būtų „Tingi sala". Tačiau Tinginys (vaikai jį puikiai pažysta Sido vardu iš „Ledynmečio") ispaniškai – Oso Perizoso, o šioje saloje jų gausu, todėl ir salą pavadino šio mielo gyvūnėlio garbei.

Po valandėlės maišymosi šeimyniniuose delfinų reikaluose kapitonas nukreipė laivą į nardymo ir pietų vietą. Dangus dar labiau paniuro.

Po valandėlės plaukimo ramias vandenimis priplaukėme vietą vadinamą Delfinų įlanka. Jau iš pavadinimo galima nuspėti kad čia turėtume pamatyti delfinus. Tai buvo pirmas kartas kai mes stebėjome delfinus gyvoje gamtoje.

Antra diena Bokose prasidėjo turu į Delfinų įlanką (Dolphin Bay), Cayo Crawl, Tinginių salą (Isla Perezosa) ir Raudonos Varlės paplūdimį (Red Frog Beach).

Tai dar vienas rojaus kampelis žemėje, nors kiek ir perpildytas. Kaitri saulė, baltas smėlis, turkio spalvos vanduo, kokosų palmių giraitės ir dugnu ropojančios jūrų žvaigždės (dėl jų gausos šis paplūdimys ir gavo tokį pavadinimą; isp. Estrella - Žvaigždė).

Iš Bokų del Toro į Boca del Drago paplūdimį veža mikro-autobusiukai. Vieną tokių ir susistabdėme kelyje. Pusvalandį trunkanti kelionė kainuoja 5 dolerius suaugusiam (vaikas nemokamai) į abi puses. Jums gali pasiūlyti įsigyti atgalinį bilietą, tačiau tai nebūtina. Jokio pranašumo su juo jūs neturėsite ir jei autobusiuke nebus vietos, jums teks laukti kito.

Saloje taksi kainos kaip ir žemyne – doleris žmogui. Mūsų viešbutis tolėliau miestelio centro. Automobiliu penkios minutės, pėsčiomis – pusvalandis. Iš anksto esame išsinuomavę vieno kambario butą su virtuve pas Mahmudą (Villas del Mar). Machmudas labai malonus žmogus ir ne veltui yra sulaukęs tiek gerų atsiliepimų TripAdviser'yje. Patys galėjome tuo įsitikinti.

Po 11 valandų (autobuso vairuotojas stabtelėjo „pasigrožėti" ant kelio apvirtusiu automobiliu ir taip prastovėjo visą valandą) kelionės autobusu pagaliau pasiekėme mažyti miestelį Almirantę. Prie autobuso jau laukė būrys taksistų siūlančių nuvežti jus iki prieplaukos. Doleris žmogui ir mes jau pakeliui į prieplauką, kuri randasi už penkių minučių nuo autobuso sustojimo vietos.

Senoji Panama (orig. Panama Viejo, tart. Panama Viecho) randasi už dvidešimties minučių važiuojant taksi iš miesto centro. Štai šioje vietoje 1671 metais ir prasidėjo audringa ir romantiška Panamos miesto istorija apipinta legendomis apie Karibų jūros piratus.

Pasidžiaugę puikiu reginiu Gatuno šlizuose sėdome vėl į tą patį kulkų suvarpytą ir sulamdytą taksi (tai pastebėjome tik prie šliuzų) ir nuvažiavome į Kolono (orig. Colon) autobusų stotį. Stotin atvykome kaip tik laiku ir po beveik dvi valandas trukusios kelionės autobusu jau buvome savo viešbutyje.

Po nuobodoko pasivažinėjimo traukinių išlipome Kolono (orig. Colon) miesto traukinių stotyje ir mastėme apie grįžimą atgal į Panamos miestą. Laimei pasitaikė linksmas taksistas ir pasisiūlė (žinoma ne dykai : )) nuvežti mus iki Gatuno šliuzų. Ir neapsirikome sutikę. Per vieną valandą, kurią praleidome šliuzų apžvalgos aikštelėje, veiksmo ir laivų matėme daugiau, nei visos kelionės traukiniu metu.

Paskutinė diena Panamos mieste. Šį vakarą išvažiuojame į Bokas del Toro (org. Bocas del Toro), o ši diena skirta susipažinimui su garsiuoju Panamos Kanalu ir Panama Viejo griuvėsiais.

Kunų gyvenvietėje užtrukome tik keletą minučių ir išplaukėme į netoliese esančia balto smėlio ir kokoso palmių Aguja (tarti Agucha) salą. Ir štai, po penkiolikos minučių šokinėjimo nuo angos ant bangos, atplaukėme į rojaus kampelį! Saulė, baltas smėlis ir virš turkio vandenų pasvirusios palmės. Tokius vaizdus tikriausiai matė kiekvienas domėjęsis kelionėmis į egzotinius paplūdimius.

Kunos (Cuna arba Tule) indėnai po 1925 metų sukilimo išsikovojo visišką autonomiją ir iki šios dienos nepriklausomai valdo San Blas salyną. Tai viena stipriausių ir pažangiausių iš septynių Panamos teritorijoje gyvenančių indėnų grupių. Atskiras bendruomenes atstovauja jų vadai (sachila). Žemė salose priklauso visiems bendruomenės nariams, tačiau kokosų palmės gali turėti savo šeimininką. Kunos tarpusavyje kalbasi savo kalba, tačiau ispanų kalba taip pat plačiai naudojama.

5 ryto. Vairuotojas jau turėjo mūsų laukti, tačiau po pusvalandžio mes vis dar jo laukėme. Tad teko skambinti į „Panama Travel Unlimited" agentūrą (jie turi visą parą veikiantį pagalbos telefoną!), kuri mums ir organizavo šią kelionę, ir ieškoti „prapuolusio" vairuotojo. Laimei vairuotojas greitai buvo „rastas" ir už penkiolikos minučių mes jau važiavome didžiuliame „Land Cruiser'yje". Pakeliui dar paėmėme keturis argentiniečius ir po trijų valandų snūduriavimo atvykome Kartį (Carti), kur mūsų turėjo laukti valtis, plukdysianti į San Blas salas.

Papietavę patraukėme aplankyti vieną iš Panamos miesto senamiesčių – Casco Viejo (tar. Kasko Vjiecho („senieji barakai")) arba San Felipe. Tad sėdę į taksi (Pamanos mieste, skirtingai nei Lietuvoje, visi taksi yra tvarkingai sužymėti ir nudažyti vienoda geltona spalva) ir sumokėję 5 dolerius po penkiolikos minučių jau grožėjomės Panamos senamiesčio architektūra.
